Angliavandeniai – pagrindinis ir svarbiausias energijos šaltinis, iš kurių žmogaus organizmas gauna apie 70% energijos. Gliukozė – galutinis visų angliavandenių skaldymo produktas, kuris naudojamas visuose energiniuose ląstelės procesuose glikolizėje, trikarboninių rūgščių (Krebso) cikle, fosforilinimo procesuose - ATF sintezei. 
     Paprastai kraujuje palaikoma pastovi (3,33 – 5,55 mmol/l) gliukozės koncentracija, tačiau sunkiai dirbant, sportuojant, esant dideliam protiniam krūviui gliukozės koncentracija greitai mažėja ir tuo atveju būtina papildoma gliukozės dozė.
     Gliukozės perteklių organizmas kaupia glikogeno pavidalu ir panaudoja esant angliavandenių trūkumui. Tačiau išnaudojus glikogeną, kurio paprastai nėra sukaupiama daug, organizmas verčia angliavandeniais riebalus, o paskui ir baltymus. Šis procesas nėra naudingas, nes biocheminių procesų pasekoje randasi ketoninių medžiagų – tarpinių riebalų apykaitos produktų, apnuodijančių organizmą. Todėl normaliai mitybai būtini angliavandeniai, o ypač gliukozė, kadangi tai yra produktas, nereikalaujantis papildomos energijos jo skaldymui, tačiau tiesiogiai dalyvaujantis energiniuose procesuose. Organizme gliukozė greitai suskaldoma iki anglies dioksido ir vandens, jos apykaitos metu nesusidaro toksinių produktų, taip pat angliavandeniai tausoja riebalus ir baltymus, todėl juos galima pavadinti universaliu gyvybinės energijos šaltiniu. Be to, gliukozės apykaitos procese, susidaro biologiškai svarbūs junginiai (kiti cukrūs, sorbitolis, gliukurono rūgštis, gliukozaminas).
     Angliavandenių apykaitą reguliuoja kasos, antinksčių, pasmegeninės liaukos, skydliaukės hormonai bei nervų sistema.
     Daugiausia gliukozės sunaudojama raumenyse, kadangi jos atsargos nekaupiamos, tai kraujas privalo nuolat aprūpinti raumenis energijos šaltiniais. Nemažas gliukozės kiekis sunaudojamas ir smegenų bei periferinės nervų sistemos veiklai, kadangi šiems procesams užtikrinti būtina lengvai įsisavinamama energinė medžiaga, kokia ir yra gliukozė. Ji yra ne tik energijos šaltinis, bet ir pati dalyvauja smegenų bei nervų sistemos reguliavime. 
     Išeminės ligos atvejais, jei kyla smegenų pažeidimo pavojus, gliukozės panaudojimas tolerantiškiems pacientams leidžia sumažinti insulto grėsmę. 
    Gydant įvairius organizmo apsinuodijimus ypatingą vietą užima gliukozė. Praktikoje naudojama dializė gliukozės tirpalais, tačiau ir tabletinės formos pasižymi detoksikacinėmis savybėmis. Gliukozė, esanti kraujyje, padidina organizmo sugebėjimą neutralizuoti toksines medžiagas, kas greičiausiai susiję su gliukozės panaudojimu makroenerginių junginių sintezei, skatinančiai medžiagų apykaitos procesus. Tyrimais nustatyta, kad gliukozės panaudojimas organizmo išvalymui nuo etanolio yra labai efektyvus. Tai gali būti susiję ir su tuo, kad tarp etanolio ir gliukozės yra konkurenciniai santykiai ir į juos reaguoja tie patys smegenų centrai. Tokiu būdu gliukozė ne tik padeda išvalyti organizmą, bet ir sumažina poreikį alkoholiui. 
     Tyrimais nustatyta gliukozės įtaka gydant priklausomybę nikotinui. Gliukozės tabletės palengvina abstinenciją ir, palyginus su kontroline grupe, gautas statistiškai patikimas metusių rūkyti skaičiaus padidėjimas. 
     Gliukozė yra naudojama ir sergant cukriniu diabetu, hipoglikemijos atveju, kai reikia greitai atstatyti gliukozės koncentraciją kraujyje.

<<atgal>>